AUTOMOBILIŲ PERDIRBIMAS

Kaip automobiliai išrenkami ir perdirbami

Aplinkosauga prasideda, kai iš atitarnavusio automobilio išleidžiami skysčiai - alyvos, degalai, langų plovimo skystis, stabdžių skystis, aušiklis, kondicionieriaus šaltnesis. Vėliau išimama akumuliatorių baterija, nuimami ratų balansavimo svareliai ir dalys, turinčios polichlorintų bifenilų ir polichlorintų terfenilų (PCB/PCT), švino ir gyvsidabrio.
Akumuliatorių baterijos ir ratų balansavimo svareliai bei alyvos yra perdirbama, o dalys, turinčios gyvsidabrio - išimamos saugojimui. Skysčiai, kurie negali būti pakartotinai panaudojami, perduodamos įmonėms, turinčioms leidimus juos perdirbti.
Sprogmenų turinčios dalys (oro pagalvės ir saugos diržų įtempėjai) sunaikinamos. Degalų ir dujų bakai, kad nesprogtų juos perdirbant, prakiurdomi.

Ardymas, siekiant pakartotinai panaudoti dalis ir medžiagas

Kitas etapas - katalizatoriaus išėmimas, ratų nuėmimas, o nuo 2002 metų - ir langų stiklų išėmimas stiklo perdirbimui bei kitų dalių, kurias galima pakartotinai panaudoti, išėmimas. Jei automobilyje yra dalių, kurias galima parduoti, jos išimamos ir, paruošus pardavimui, parduodamos kaip atsarginės dalys. Su automobilio saugumu susijusios dalys pakartotinai nenaudojamos.

Smulkinimas ir medžiagų atskyrimas

Atlikus su gamtosauga susijusius veiksmus ir nuėmus kai kurias dalis, automobilis siunčiamas perdirbimui, kurio metu susmulkinamas, siekiant atskirti medžiagas. Medžiagos rūšiuojamos rankomis arba naudojant magnetus, oro srovę, vandens vonias. Po rūšiavimo metalo laužas perdirbamas, o kai kurios medžiagos panaudojamos gauti energiją.

Technologijų tobulinimas, siekiant gerinti perdirbimą

Automobilių gamintojai jau kurdami automobilius, t.y. parinkdami medžiagas gamybai, skiria didelį dėmesį galimybei juos ateityje perdirbti. Be to, gamintojai, tobulindami automobilius, vadovaujasi nuostata, kad reikia iš anksto numatyti lengvus ir efektyvius gamtos apsaugos būdus.
Žinant medžiagas, naudojamas automobilio gamyboje, jų svorį, turint automobilio išrinkimo instrukcijas, galima pasirinkti geriausią automobilio perdirbimo būdą. Todėl automobilių gamintojai sukūrė įrankį, leidžiantį automobilių išrinkėjams ir perdirbėjams gauti visą tam būtiną informaciją. Tai programa IDIS - „International Dismantling Information System" (Tarptautinė išmontavimo informacijos sistema). Jos internetinis adresas www.idis2.com.
Tai kompiuterinė informacinė sistema, apimanti duomenis apie 48 automobilių rūšis, 430 jų modelių. Joje yra duomenys apie medžiagas, naudojamas įvairių dalių gamyboje. Kai kurie duomenys siekia net 1972 metų modelius. Sistema veikia 21 kalba, ji nuolat atnaujinama.
Automobilių gamintojai bendradarbiauja su jų išrinkimo ir perdirbimo įmonėmis, stengdamiesi rasti geriausius, greičiausius ir pigiausius perdirbimo būdus. Europoje, bendradarbiaujant automobilių gamintojams ir perdirbėjams, kuriamas metodas ir įranga sprogiųjų komponentų efektyviam ir saugiam neutralizavimui.
Europoje vystoma keletas projektų, siekiant sukurti ekonomiškai efektyvius kai kurių medžiagų perdirbimo metodus. Glaudžiai bendradarbiaudami su gamintojais, perdirbėjai didžiausią dėmesį skiria medžiagų, kurios šiuo metu utilizuojamos, perdirbimo būdų paieškai. Bendradarbiaujant jau pasiekta 5 procentais didesnio metalo kiekio perdirbimo ir geresnio kokybiškų degalų atskyrimo.

Daugiau informacijos apie SUBARU ekologinius projektus: http://www.subaru-earth.com/

AKUMULIATORIŲ BATERIJOS IR MAITINIMO ELEMENTAI

Akumuliatorių baterijos yra pavojingos atliekos, kadangi jų sudėtyje yra aplinkai ir žmonių sveikatai kenksmingų cheminių medžiagų, tarp jų - sunkiųjų metalų: švino, gyvsidabrio ir kadmio.
Nors baterijos sudaro mažiau nei ketvirtadalį visų pavojingų atliekų, tačiau tyrimų duomenys rodo, jog būtent joms tenka daugiau nei 50 procentų visų sunkiųjų metalų atliekų.

Didžioji panaudotų baterijų dalis patenka į atliekas. Jei jos išmetamos į sąvartynus su buitinėmis atliekomis, irdamos skleidžia medžiagas, kurios gali pakeisti cheminę dirvožemio sudėtį, nudeginti augalų lapus, gyvūnų odą. Iš aplinkos sunkieji metalai gali patekti į maistui auginamus augalus, būti išplauti į vandens telkinius ir iš čia patekti į gyvūnų bei žmonių organizmus. Patekę į žmogaus organizmą sunkieji metalai gali pažeisti DNR ir ląsteles. DNR pažeidimai padidina tikimybę susirgti onkologinėmis ligomis.

Labai svarbu naudoti daugkartines įkraunamas baterijas, panaudotas baterijas rinkti bei išmesti į specialius konteinerius ar atiduoti apdoroti bei perdirbti įmonėms, turinčioms tam teises.

Baterijose yra kenksmingų medžiagų, pirmiausia - sunkiųjų metalų. Pastariesiems priskiriami metalai, turintys didesnį kaip 5 g/cm3 tankį (varis, chromas, kadmis, švinas, gyvsidabris). Nedideli kai kurių sunkiųjų metalų (pavyzdžiui, cinko ar mangano) kiekiai yra svarbūs gyvybei palaikyti. Daug sunkiųjų metalų medžiagų apykaitos procesuose neatlieka jokios gyvybiškai svarbios funkcijos, bet nuodingai veikia žmones, gyvūnus ir augalus (pavyzdžiui, gyvsidabris, švinas, kadmis).

Bene dažniausiai sutinkamas sunkusis metalas - švinas. Tai - melsvai baltas, minkštas sunkusis metalas. Daugiau nei du trečdaliai švino naudojama akumuliatorių pramonėje, lieti kabeliams ir forminėms detalėms. Automobilių transportas yra bene pagrindinis švino taršos šaltinis. Benzinui švinas naudojamas kaip antidetonuojanti priemonė (tetraetilo švinas). 75 procentai benzine esančio švino kartu su automobilio išmetamosiomis dujomis patenka į aplinką.

Aplinka teršiama ir per šiukšlių deginimo įrenginius, kur deginamos švino turinčios atliekos (kapsulės, tūbelės, kai kurios sintetinės medžiagos, prieškoroziniai dažai ir kt.). Metalurgijos pramonės, šviną perdirbančios įmonės ir kuro įrenginiai irgi prisideda prie aplinkos teršimo švinu bei švino junginiais. Dulkių pavidalo arba tirpios formos švinas ir jo junginiai yra ypač stiprus aplinkos nuodas.

Į augalus, gyvūnus bei žmonių organizmus švinas patenka per maistą. Sąlygiškai aukšta švino koncentracija aptinkama vidaus organuose. Be to, daugiau švino yra daržovėse, turinčiose didelį lapų paviršių. Švinas gali sukelti chronišką poveikį kraujui ir nervų sistemai. Chroniškas apsinuodijimas švinu iki šiol buvo pastebimas darbo vietose ir pasireiškia mažakraujyste, apetito pablogėjimu, virškinimo ir inkstų sutrikimais. Rizikos grupei priskiriami ir vaikai, kuriems žaidžiant lauke kyla pavojus, kad į organizmą pateks švino turinčių transporto dulkių. Tai pačiai grupei priskiriamos ir nėščiosios moterys dėl embrionui daromos žalos. Jau dabar dėl aplinkoje esančios švino koncentracijos atitinkamų grupių žmonių (policininkų, autobusų vairuotojų ir kitų su transportu susijusių asmenų) kraujyje pastebėtas švino kiekio padidėjimas. Švino kiekis kraujyje priklauso nuo gyvenamosios vietos, miesto ar kaimo gyventojams vidutiniškai 10 ug 100 ml kraujo.

Skatiname Jus ne tik rinkti baterijas bei atiduoti jas perdirbimui, bet ir rūšiuoti atliekas.